Šveicarija – nedidelė neįprasta ir labai turtinga šalis, įsikūrusi tarp didelių Europos valstybių (Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos) vakarinėje Alpių dalyje. Ji atsirado žemėlapyje kaip valstiečių mažų respublikų sąjunga, kuri buvo įkurta apsiginti nuo stiprių valstybių užmačių. Nuo pat valstybės įkūrimo šveicarai neturėjo karaliaus. Galima teigti, kad Šveicarija – seniausia demokratinė respublika Europoje. Unikali jos valstybinė santvarka iš esmės išsilaiko daugiau kaip septynis amžius. Salį sudaro 26 mažos respublikos, vadinamos kantonais. Tai savarankiški administraciniai vienetai, kurių kiekvienas turi savo vyriausybę ir įstatymų leidžiamąją valdžią. Tokia sąjunga vadinama konfederacija. Iš esmės ji labai panaši į federacinę santvarką. Šveicarijos konfederacijos prezidentu kasmet renkamas kito kantono atstovas. Šveicarija nuo kitų Europos stipriųjų šalių skiriasi griežtu neutralitetu ir tuo, kad ji nėra ES narė. Į JT organizaciją šalis įstojo tik 2002 m. – paskutinė iš pasaulio valstybių (išskyrus Vatikaną). Šveicarijos vykdoma politika buvo akstinas tapti daugelio šalių vadovų susitikimų ir svarbiausių tarptautinių organizacijų būstinių vieta. Šia prasme Ženeva laikoma „tarptautine sostine”. Svarbiausios tarptautinės sporto organizacijos įsikūrusios Ciuriche (FIFA) ir Lozanoje (TOK).
GAMTOS YPATUMAI
Šveicarija garsėja nuostabia gamta. Kai kuriose šalyse gražius, įdomaus reljefo kraštovaizdžius net imta vadinti „šveicarijomis“: Saksonijos Šveicarija Vokietijoje, Čekijos Šveicarija ir kitur. Ne vieną gamtos kampelį daug kas Mažąja Šveicarija pavadina ir Lietuvoje: prie Anykščių, Trakų, Nemuno slėnį ties Sudargu ir t. t.
Kalbant apie Šveicarijos grožybes, visų pirma turimos omenyje Alpės. Jos apima 60 % šalies teritorijos (viduryje ir pietuose). Šveicarijos Alpės priskiriamos Vakarų Alpių sričiai. Jos yra gerokai aukštesnės nei Rytų Alpės. Beveik visi kalnagūbriai sudaryti iš kietų kristalinių uolienų – gneisų ir granitų. Itin aukštos yra Peninų Alpės (šalies pietvakariuose) ir Berno Alpės (viduryje). Jose net 43 viršūnės pranoksta 4 km aukštį! Tad Šveicarija pagrįstai vadinama ,,Europos stogu“. Aukš Materhorno viršukalnė – Alpių puošmena čiausia viršūnė – Diufūro (Dufour) smailė Monte Rozos masyve, sienoje su Italija – siekia 4634 m.
Šveicarijoje yra dauguma Alpių ledynų. Didžiausias – Alečo ledynas, kuris žemyn leidžiasi 24 kilometrus. Alpių klimatas yra ganėtinai atšiaurus. Žiemą oro temperatūra dažnokai krinta iki 20 °C šalčio. Ilgai ir gausiai sninga. Čia gali pasnigti ir vasarą. Per metus iškrinta labai daug (2000-2500 mm) kritulių.
Šiaurėje apie 30 % šalies ploto apima Šveicarijos plynaukštė. Jos vidutinis aukštis – 400600 m v. j. I. Ryškiai žalios kalvos, daugybė mėlynų ežerų, prie jų įsikūrę maži, tarsi žaisliniai miesteliai sudaro nepakartojamai vaizdingą kraštovaizdį. Šalies vakaruose driekiasi neaukšti (iki 1600 m) seni Jurõs kalnai.
Šveicarijoje yra dviejų svarbių Europos upių ištakos – Reino ir Ronos (kuri prasideda įspūdingame ledyne). Abi upės prateka pro didžiausius šalies ežerus – Reinas pro Bodeno, o Rona pro Ženevos ežerą. Abu ežerai tyvuliuoja šalies pakraščiuose: Ženevos ežeras yra sienoje su Prancūzija, Bodeno ežeras – su Vokietija bei Austrija. Šveicarijoje yra labai daug ežerų. Ypatingu grožiu garsėja Keturių Kantonų ežeras.
GYVENTOJAI
Nors didesnė šalies dalis kalnuota, Šveicarija yra tankiai gyvenama (180 žm./km2). Daugiausia (80 %) gyventojų susitelkę Šveicarijos plynaukštėje. Čia įsikūrę ir didžiausi miestai. Dydžiu išsiskiria Ciuricho (1,1 mln.) ir Bazelio (730 tūkst.) aglomeracijos.
Šveicarų etninė sudėtis yra neįprasta. Jie kalba gretimų šalių kalbomis: vokiečių (64 %, paplitusi didesnėje teritorijos dalyje), prancūzų (20 %, vakarinėje dalyje) ir italų (6,5 %, pietryčiuose). Retoromaniškai kalba apie 40 tūkst. rytų Šveicarijos kalniečių (kitados gyvenusių romėnų palikuonys). Visos keturios kalbos pripažintos valstybinėmis. Šveicarijoje nėra ir nebuvo esminių tautinių problemų. Šia prasme Šveicarija yra pavyzdys kitoms valstybėms. Patys šveicarai savo pilietybę apibrėžia ne pagal kalbą ir netgi ne pagal valstybę, bet pagal kantoną. Iš didelių miestų Ciuriche, Berne ir Bazelyje kalbama daugiausia vokiškai, Ženevoje ir Lozanoje – prancūziškai. Didžiausias „itališkas“ miestas – Luganas.
Šveicarijoje gyvena nemažai imigrantų. Jie sudaro net 20 % visų šalies gyventojų. Daugelis jų atvykę iš Italijos, Albanijos, buvusios Jugoslavijos. Šalyje yra nemažai (apie 30 tūkst.) tamilų pabėgėlių iš Šri Lankos.
ŪKIO YPATUMAI
Šveicarija garsėja kaip itin stiprios ekonomikos šalis. Ji lenkia dideles Europos valstybes pagal vienam gyventojui tenkantį bendrąjį vidaus produktą (šiuo rodikliu nusileidžia tik Airijai, Norvegijai ir Liuksemburgui). Šalis beveik neturi naudingųjų iškasenų, bet labai moderni Šveicarijos pramonė ir itin intensyvus žemės ūkis. Nedarbas čia dvigubai mažesnis nei ES vidurkis.
Šveicarijos pramonėje dirba labai kvalifikuoti darbuotojai. Svarbiausia yra mašinų ir chemijos pramonė. Šių šakų gaminiai kokybe lenkia kitų šalių analogiškus gaminius. Šalis garsėja moderniausia elektronikos produkcija, didelio tikslumo staklėmis, matavimo prietaisais ir ypač – mechaniniais laikrodžiais („Rolex“ – didžiausią prestižą pasaulyje įgiję laikrodžiai). Apie trečdalį eksporto tenka chemijos gaminiams. Visur žinomi kokybiški šveicarų vaistai („Novartis“ – vienas didžiausių pasaulyje farmacijos koncernų). Svarbiausias chemijos pramonės centras yra Bazelis. Nemaža ir maisto produktų gamybos reikšmė (garsi „Nestle“ bendrovė).
Šveicarijos bankų griežtas konfidencialumas ir patikimumas iki šiol lemia jų didelį vaidmenį pasaulio bankininkystėje. Ciurichas yra vienas didžiausių pasaulio finansų centrų.
Nors Šveicarija – kalnų šalis, tačiau transporto sistema čia gerai išplėtota. Kalnuose įrengta daugybė tunelių, nutiesta tūkstančiai tiltų bei viadukų. Neseniai buvo atidarytas ilgiausias (16,3 km) pasaulio kalnuose Šv. Gotardo tunelis.