Mažosios Azijos šiaurės krantus skalauja Juodoji jūra, pietų krantus – Viduržemio jūra, o šios dalis – Egėjo jūra – vakarų krantus. Rytuose Turkija ribojasi su keliomis Azijos
valstybėmis (Iranu, Iraku, Sirija ir kt.). Anatolija – seniausių kultūrų bei civilizacijų kraštas. Būdama dviejų žemynų,tiltas“ ji virto skirtingų civilizacijų (graikų ir persų, krikščionių ir musulmonų) kovos arena. Galiausiai čia įsitvirtino turkų etnosas (kilęs iš Vidurio Azijos tiurkų) ir musulmonų religija. Savo galybės viršūnėje (XV-XVII a.) turkų osmanų valstybė buvo didžiausia tų laikų imperija. Turkai labai paveikė Balkanų tautų kultūrą, kai kurias jų (albanus, bosnius) atvertė į islamą. Po Osmanų imperijos žlugimo (1920 m.) Turkija tapo pasaulietine, gana demokratiška respublika. Nors Turkijos europinės dalies plotas nedidelis, būtent čia įsikūręs didžiausias šalies miestas – Stambulas. Turkija – NATO narė, laiko save Europos valstybe, pretenduoja stoti į ES.
Mažosios Azijos pakrantes iš seldžiukų buvo VIII-VI a. iki Kr. – graikų miestų prie Egėjo jū- atkariavę kryžiuočiai. XIII a. Il pusėje sultonaros
įkūrimas, Frigijos ir Lydijos karalystės. tas tapo mongolų vasalu ir suskilo į dešimtį 546-333 m. iki Kr. – Kyrui Didžiajam nugalėjus smulkių beilikų (kunigaikštysčių). Lydijos karalių Kroisą, Anatoliją užvaldė persai. 1299-1326 m. – vieno iš beilikų staigus susti333 m. iki Kr. – Aleksandras Didysis sutriuš- prėjimas. Jo valdovas buvo Osmanas – būtent kino persų karaliaus Darėjo kariuomenę ir už- jo vardu turkus pradėjo vadinti „osmanais“. valdė Mažąją Aziją.
1326-1452 m. – po Osmano mirties (1326 m.) III-II a. iki Kr. – helenistinė epocha Anatolijo- jo įpėdiniai labai išplėtė Osmanų valstybę – je. Jos teritorijoje egzistavo kelios Seleukidų nukariavo visą Mažąją Aziją ir dalį Balkanų puvalstybės. Miestų (Mileto, Pergamo, Efeso ir siasalio. kt.) kultūros klestėjimas.
1453 m. – turkai užėmė paskutinę Bizantijos II-I a. iki Kr. – Anatolija tapo Romos imperijos dalelę – Konstantinopolį, kuris tapo Osmanų dalimi.
Imperijos sostine (pervadintas Stambulu). 395–1071 m. – Bizantijos imperijos su sostine 1453-1683 m. – Osmanų imperijos didžiauKonstantinopoliu (dabar – Stambulas) epocha. sios galios periodas. Imperija tais laikais 1071 m. – turkai seldžiukai mūšyje su turkais driekėsi nuo Vengrijos iki Persų įlankos, nuo sutriuškinę Bizantijos kariuomenę, užkariavo Krymo iki Maroko. visą Anatoliją.
GAMTOS YPATUMAI
Turkija – kalnuota šalis. Galingi pakraštiniai kalnagūbriai supa didelį vidinį Anatolijos plokščiakalnį (jo vidutinis aukštis 900–1500 m). Nedidelės žemumos ir siauri slėniai paplitę vakarų bei pietų pakrančių srityse. Ilgiausi ir aukščiausi kalnagūbriai driekiasi palei Juodąją (Ponto kalnai) ir Viduržemio (Tauras) jūras. Ponto kalnai aukštėja į rytus iki 3000-3900 m. Tauro kalnai vidurio dalyje siekia 3500–3700 m aukštį. Šie kalnai sudaryti iš klintinių uolienų ir yra labai vaizdingi: čia daug krioklių, urvų bei kitų karstinių reiškinių. Tauro kalnuose mažai patogių perėjų, todėl jie tarsi atskiria ,kurortinę“ Viduržemio jūros pakrantę nuo vidinių šalies rajonų. Anatolijos plokščiakalnis į rytus aukštėja ir pereina į Armėnijos kalnyną, kur stūkso aukščiausia Turkijos viršūnė – legendinis kalnas Didysis Araratas (5137 m). Šio užgesusio ugnikalnio kūgį vainikuoja sniego kepurė.
Turkijos pakrantės yra įvairios. Savo raižytumu išsiskiria Egėjo jūros pakrantė – čia daug užutėkių, salų ir uolėtų pusiasalių. Šiaurinė ir pietinė pakrantės nelabai raižytos.
Turkijos klimatas ir augalija keičiasi priklausomai nuo reljefo. Drėgniausias ir švelniausias klimatas (drėgnųjų paatogrąžių tipo) – šiaurės rytuose prie Juodosios jūros. Čia lyja visais metų laikais. Daug kritulių iškrinta Ponto kalnuose. Dėl to ten auga tankūs miškai, daugiausia – spygliuočių.
Vakarų Anatolijoje ir pietų pakrantėje paplitęs viduržemio tipo klimatas su karšta sausa vasara ir švelnia drėgna žiema. Natūralią augaliją čia sudaro retmiškiai ir krūmynai. Pakrančių lygumose ir slėniuose – derlingiausi šalyje dirvožemiai. Čia auginami citrusai, vilnamedžiai, kitos paatogrąžių kultūros.
Vidiniuose šalies rajonuose klimatas žemyninis, sausringas. Anatolijos plokščiakalnyje vasara labai karšta, o žiema šalta, iškrinta nedaug kritulių. Augalija čia stepinė, o vietomis net pusdykuminė. Armėnų kalnyne klimatas yra dar žemyniškesnis, čia šalčiausia žiema Turkijoje.
Turkijoje yra daug upių ir ežerų. Tačiau nemažai upių vasarą išdžiūsta. Du šalies didžiausi ežerai – Vanas ir Tūzas – yra sūrūs. Tyvuliuojantis Armėnijos kalnyno pietuose Vanas (giliausia vieta451 m) – didžiausias sodos ežeras pasaulyje. Nemažai gėlųjų ežerų yra Turkijos pietvakariuose.
GYVENTOJAI
Daug amžių Turkijos teritorijoje tautos bendravo ir vyko jų maišymasis. Viduramžiais keli milijonai tiurkų atsikraustė iš Vidurio Azijo
s, išstūmė bizantiečius į vakarų pakrantę ir asimiliavo daugumą kitų gyventojų. Osmanų imperijos laikais į Mažąją Aziją persikėlė didelės gyventojų grupės, priklausančios skirtingoms musulmonų tautoms. Taip susiklostė sudėtinga Turkijos tautinė sudėtis.
Šiuo metu visi gyventojai, turintys Turkijos pilietybę, oficialiai yra laikomi turkais. Tačiau realiai tiurkiškos kilmės Pamukalės mineralinės versmės turkų yra apie 60-70 % šalies gyventojų.
Turkijoje gyvena milijonai bosnių, albanų, bulgarų (pomakų), „čerkesą“ (taip čia vadinami visi išeiviai iš šiaurės Kaukazo), gruzinų, čigonų kilmės žmonių. Tačiau beveik visi jie kalba turkiškai. Dauguma net nemoka savo protėvių kalbos.
Vienintelė Turkijos didelė ne visai asimiliuota etninė grupė yra kurdai, gyvenantys kalnuotose rytų Anatolijos srityse. Kilme ir kalba (kitaip nei turkai, ji priklauso indoeuropiečių šeimai) kurdai giminiški persams. Įvairiais vertinimais, kurdų Turkijoje 10-15 min. (apie 20 % visų gyventojų), nors daugiau kaip pusė jų kalba turkiškai. Be kurdų, savo kalbą išsaugojo apie 800 tūkst. arabų, gyvenantys pasienio srityse su Sirija.
Beveik visą Turkijos respublikos istoriją jos tautinių mažumų kalbos ir kultūra buvo diskriminuojamos (pvz., visose mokyklose dėstymas turėjo vykti tik turkų kalba). Puikiai išlikęs Aspendoso teatras.
Jau daug metų egzistuoja konfliktas tarp valstybės ir kurdų, kurie iškėlė savo nepriklausomos valstybės idėją. Nemažai kurdų pasirinko partizaninio karo kelią, sukūrė teroristines organizacijas. Dėl to kai kurie pietryčių Anatolijos rajonai laikomi pavojingais ir uždaryti turistams. Neseniai spaudžiant ES, šalies konstitucijoje buvo padaryta pataisų, kuriomis panaikinti draudimai vartoti mokyklose tautinių mažumų kalbas, jomis pradėta transliuoti TV ir radijo laidas.
Beveik visi Turkijos gyventojai (99 %) yra musulmonai (daugiausia – sunitai). Bet kartu Turkija – vienintelė musulmonų šalis, kurioje religija atskirta nuo valstybės, o religijos laisvė garantuojama kiekvienam šalies gyventojui. Todėl Turkijoje nėra įprastų kitose islamo šalyse griežtų draudimų (dėl aprangos taisyklių, alkoholio vartojimo ir t. t.).
Dauguma Turkijos gyventojų gyvena miestuose. Stambulo megapolis (11 mln. žmonių) – vienas didžiausių Europos miestų. Antroji pagal gyventojų skaičių – Ankara – (3,8 mln.) nuo jos paskelbimo sostine (1923 m.) išaugo dešimtis kartų. Savo dydžiu ir reikšme išsiskiria Izmiro uostamiestis (2,6 mln.) Egėjo jūros pakrantėje.
ŪKIO YPAΤUΜΑΙ
Turkija yra vidutinio ekonominio pajėgumo šalis. Po XX a. pabaigoje įvykdyto ekonomikos liberalizavimo jos augimas buvo greitas (nors ir sukomplikuotas kelių krizinių metų). Šiuo metu bendruoju vidaus produktu 1 gyv. Turkija lenkia naujausias ES nares – Rumuniją ir Bulgariją, tačiau gyvenimo kokybe kol kas gerokai atsilieka net nuo Balkanų „silpnųjų“ šalių. Infliacija Turkijoje tebėra didelė, plėtoti ūkį trukdo silpnas bankų sektorius ir biurokratija.
Prie tradiciškai stiprių lengvosios ir maisto pramonės šakų prisidėjo dinamiškai kylančios automobilių gamyba, elektronika, chemijos pramonė, farmacija. Šalis eksportuoja tekstilės ir odos gaminius, drabužius, maisto produktus, juoduosius metalus, transporto priemones. Dėl konkurencijos iš Azijos rytų šalių Turkijos tekstilės pramonė nūnai patiria nuosmukj.
Turkija yra viena iš nedaugelio pasaulio šalių, kurios pačios apsirūpina pagrindiniais maisto produktais. Tačiau šalies žemės ūkis yra neefektyvus – jame užimta apie 35 % visos darbo jėgos (nepaprastai daug, palyginus su Europos šalimis), bet pagaminama tik 9 % BVP. Dėl skirtingo klimato Turkijoje auginamos įvairiausios kultūros, bet pagrindinės eksportuojamos yra medvilnė, tabakas, kai kurios daržovės ir vaisiai (granatai).
