Serbija: Kelionių informacija

Serbija – didžiausia buvusios Jugoslavijos dalis, išsidėsčiusi Balkanų pusiasalio viduryje ir neprieinanti prie jūros. Praeityje ji buvo Jugoslavijos valstybės branduolys. Ir Jugoslavijos karalystėje, ir ,,socialistinėje“ federacijoje serbai dominavo valdžios struktūrose ir kariuomenėje. Tai buvo greito federacijos iširimo, pasibaigus „socializmo“ laikams, viena pagrindinių priežasčių. Deja, dėl Jugoslavijoje gyvenančių etnosų teritorinių ginčų šiame regione įvyko kruvinų konfliktų, karų. Daug kas Europoje mano, kad dėl etninių konfliktų kalčiausi būtent serbai, o Serbijos kariuomenę ir jos generolus kaltina karo nusikaltimais. Dėl albanų genocido Kosovo krašte teismo suole atsidūrė Serbijos prezidentas (1989–2000) Slobodanas Miloševičius. Nuo 2000 m. šalį valdo nuosaikesni politikai, kurių keliamas tikslas – labiau integruoti Serbiją į Europą. Dar visai neseniai Serbijoje buvo dvi autonominės provincijos – Voivodina ir Kosovas. Tačiau po serbų ir Kosove gyvenusių albanų konflikto, 2008 m., remiant Europos šalims ir JAV, Kosovo albanai paskelbė krašto nepriklausomybę. Tačiau Serbijos parlamentas, JT Saugumo Taryba ir daugelis pasaulio šalių Kosovo nepriklausomybės nepripažino.

Serbijos reljefas yra įvairus. Voivodinoje ir šiaurės Serbijoje driekiasi derlinga Panonijos (Dunojaus vidurupio) lyguma. Vidurio Serbijoje vyrauja kalvotos aukštumos ir žemi kalnai. Pietryčiuose yra vakarinės senų Stara Planinos kalnų atšakos ir jauni Rytų Serbijos kalnai. Pietvakariuose didelę teritoriją apima Dinarų kalnynas, čia, Kosovo krašte, stūkso aukščiausias šalies kalnas – Džeravica (Gjeravica) (2656 m). Panonijos lygumą kerta Dunojus, į kurį iš skirtingų pusių įteka dideli intakai: iš šiaurės – Tisa, iš vakarų – Sava, iš pietų – per visą Serbiją tekanti Didžioji Morava.

Serbijos teritorijoje gyvena daug tautų, bet absoliučią daugumą – 83% – sudaro serbai. Per 85 % tikinčiųjų Serbijoje yra stačiatikiai. Nedidelė gyventojų dalis – 1 % – vadina save „jugoslavais“. Tai žmonės, kalbantys serbų ir kroatų kalba ir nesitapatinantys su serbais, kroatais arba bosniais (egzistuoja teorija, pagal kurią šios trys tautos skiriasi religinėje, o ne etninėje sferoje)

Nuo Serbijos atskilęs Kosovo kraštas (2,1 mln. gyventojų) dabar etniškai yra beveik vienatautis: 90 % jo gyventojų yra albanai, išpažįstantys islamą, ir tik 6% – serbai. Tačiau iki XVII a. pabaigos albanų čia beveik nebuvo. Jie apgyvendino šias žemes XVIII-XIX a., kai kraštą dėl turkų represijų paliko dauguma serbų.

Serbijos ūkis pagrįstas įvairiomis pramonės, žemės ūkio (trečdalis pasaulio aviečių produkcijos) ir paslaugų sferos šakomis. Šalies ekonomika patyrė didelių nuostolių dėl JT ekonominių sankcijų 1992–1995 m. ir žalos infrastruktūrai bei pramonei per 1999 m. NATO bombardavimus. Ūkį neigiamai paveikė ir ekonominių reformų uždelsimas.

Serbijos įžymiausios vietos:

Serbija turi nemažą potencialą turizmui plėsti – čia yra puikių kalnų ir gydomųjų kurortų, gražūs kraštovaizdžiai, patrauklūs kruizai Dunojumi, daug kultūros įžymybių (cerkvių, tvirtovių). Itin įdomūs yra serbų viduramžių vienuolynai ir vertingos freskos juose. Tačiau kol kas dėl anksčiau įvykusių konfliktų Balkanuose ir šalies politinio izoliavimo 1991–2000 m. užsienio turizmą tenka plėtoti iš naujo, beveik nuo nulio.

1. Gračanicos vienuolynas UNESCO (Kosove) – garsėja penkių bokštų Dangun Ėmimo cerkve (1315-1321), kuri yra laikoma serbų viduramžių architektūros viršūne. Cerkvė pastatyta iš besikaitaliojančių akmens ir plytų sluoksnių. Į vidurį sueinantys arkų lygiai, aukšti kupolų būgnai, lengvi geometriniai plytų raštai prie langų teikia cerkvei dekoratyvinio grakštumo. Viduje yra vertingų freskų.

2. Visoki Dečanų vienuolynas UNESCO (Kosove) – didingiausias viduramžių Serbijos vienuolynas. Gračanicos vienuolynas Kosove Jo marmuru apdailintas soboras (1327-1335, romaninio stiliaus bruožai) – didžiausia viduramžių krikščionių šventykla Balkanuose. Jis garsėja didžiausiu išlikusių bizantinių freskų rinkiniu (per 1000 freskų, vaizduojančių visus pagrindinius Naujojo Testamento siužetus).

3. Studenicos vienuolynas UNESCO – vienas didžiausių ir turtingiausių serbų vienuolynų. Pastatyta iš balto marmuro Dievo Motinos cerkvė (1183-1196) – unikalus architektūros paminklas, kuriame harmoningai dera romaninis ir bizantinis stiliai. Viduje yra puikių freskų. Dievo Motinos cerkvė Studenicos vienuolyne.

4. Švč. Trejybės vienuolynas UNESCO Sopočanuose (Sopoćani) – garsus visų pirma nuostabiomis freskomis (1265 m.), be krikščioniškų siužetų, pasakojančiomis ir apie viduramžių Serbijos gyvenimą. Sopočanų freskos yra ne tik XIII a. bizantinio meno, bet ir tų laikų Europos tapybos viršūnė.

5. „Velnio miestas“ (Đavolja Varoš) – stulbinantis įmantrių formų žemės piramidžių kompleksas pietų Serbijos kalnuose – labai retų erozijos procesų rezultatas. Kai kurias piramides vainikuoja akmens „kepurės“. „Velnio miestas“ – labai retų erozijos procesų rezultatas.